FAQs

Frequently Asked Questions


Akumuliatorius montuojamas tarp garintuvo ir plėtimosi vamzduko. Jis filtruoja šaldiklį nuo mechaninių priemaišų, pašalina iš jo drėgmę, saugo šaldiklio perteklių bei apsaugo kompresorių nuo skysto šaldiklio (hidraulinio smūgio). Akumuliatorius – tai uždaras metalinis cilindras su dviem – įėjimo ir išėjimo – angom. Jame suformuoti kanalai šaldikliui tekėti, yra filtruojantis elementas bei drėgmę sugerianti medžiaga.

Kondicionieriaus veikimas pagrįstas bendra visų skysčių savybe: bet kuriam skysčiui išgarinti reikalinga energija. Energija – tai šiluma. Šiluma – tai energija. Šaltis nėra kažkas skirtingo negu šiluma, šaltis ir šiluma netgi nėra priešingi poliai, kaip magneto. Šaltis yra šilumos netekimas. Kadangi šiluma (t.y. energija) išnykti negali, tai šilumos netekimas reiškia jos perdavimą kitam kūnui. Kai jūs žiemą jaučiate šaltį, tai nereiškia kad šaltis patenka į jūsų kūną. Tai kūnas atiduoda šilumą aplinkai, priversdamas jus jausti šaltį. Kadangi žmogaus organizmas reguliuoja kūno temperatūrą, žmogaus kūnas  atšąla iki aplinkos temperatūros tik vieną kartą gyvenime, pačioje pabaigoje.

Temperatūra yra energijos „intensyvumo“ matas. Ji atspindi, kiek energijos tūrio vienete sukaupė tam tikras kūnas. Kuo temperatūra aukštesnė, tuo kūnas šiltesnis.

Energija savaime yra perduodamo iš šiltesnio kūno į šaltesnį. Jei tarp dviejų kūnų yra temperatūrų skirtumas, tai iš šiltesnio kūno į šaltesnį energija bus perduodama tol, kol abiejų kūnų temperatūros išsilygins. Tai labai svarbu, norint suprasti kondicionieriaus veikimą. Jei pastatysime ant stalo puodelį su užvirintu vandeniu, kurio temperatūra 100°C, po kurio laiko pastebėsime, kad vanduo atšalo iki aplinkos temperatūros, atiduodamas šilumą aplinkai.

Atlikime eksperimentą. Pastatykime ant elektrinės viryklės puodą su vandeniu. Į vandenį įmerkime termometrą. Tie, kas nemėgsta grynos teorijos, gali į puodą įdėti kiaušinį, kuris nekeičia eksperimento esmės, bet gali būti panaudotas baigus eksperimentą. Kas vyksta įjungus viryklę? Svarbiausias daiktas šiame procese yra elektros skaitiklis, kuris skaičiuoja sunaudotą elektros energiją ir parodo, kiek mes už tai skolingi. Iš pradžių viskas savaime suprantama – skaitiklis sukasi (energija naudojama, skola elektros tinklams auga), vandens temperatūra didėja. Elektros energija sunaudojama vandens temperatūrai pakelti. Vandens temperatūra kyla iki 100°C ir… sustoja. Vanduo verda, skaitiklis sukasi, o temperatūra stovi. Kadangi visi mes šiek tiek mokyti, todėl nusprendžiame, kad energija, taigi ir mūsų centai, negali tiesiog pradingti nieko nenuveikdami. Energija sunaudojama vandeniui išgarinti, t.y. pakeisti vandens struktūrą iš skystos į dujinę (garus). Jei žiūrėtume iš kitos pusės, galime pasakyti, kad vanduo garuodamas paima energiją iš viryklės, taigi ją šaldo.

Bet koks skystis garuodamas atšaldo su juo besiliečiančius daiktus arba aplinką. Tai pastebėsime, užlašinę eterio, acetono ar kitos lengvai garuojančios medžiagos ant rankos. Lygiai taip pat bet kokie garai kondensuodamiesi – virsdami skysčiu – išskiria šilumą. Galime sakyti, kad garai turi savyje energiją, kurią išskiria virsdami skysčiu. Skystis, virsdamas garais (dujomis), paima iš aplinkos tą patį energijos kiekį. Ši energija vadinama garavimo energija arba garavimo šiluma. Garavimo šiluma negali būti išmatuota termometru, ji nustatoma eksperimentiškai.

Drėgmė kondicionieriaus sistemoje – vienas pavojingiausių veiksnių, apsunkinančių kondicionieriaus veikimą ir galinčių išvesti jį iš rikiuotės. Vanduo gali patekti į sistemą remontuojant kondicionierių, neteisingai užpildant taip pat su nekokybišku šaldikliu bei tepalu. Vanduo arba drėgmė sukelia vidinių metalo paviršių koroziją. Korozijos detalės nusėda ant filtro jį užteršdamos, taip pat ant plėtimosi vožtuvo garintuvo, kondenserio vidinio paviršiaus. Pablogėja kondicionieriaus darbo rėžimas, susilpnėja šilumos apykaita tarp šaldiklio ir metalinių paviršių.

Drėgmės ir tepalų reakcijoje aukštoje temperatūroje susidaro sieros rūgštis, kuri reaguoja su metalų paviršiais, sudarydama paviršinį sluoksnį. Kompresoriuje padidėja trintis, blogiau užsidaro vožtuvai. Kompresorius gali net užstrigti.

Drėgmę iš šaldiklio pašalina speciali medžiaga, kuri yra resiveryje arba akumuliatoriuje. Tačiau ji gali sugerti tik ribotą vandens kiekį.

Nesikondensuojančios dujos (oras ir kt.) padidina slėgį sistemoje ir sumažina kondicionieriaus efektyvumą. Padidėjęs slėgis padidina apkrovą kompresoriui, dėl ko padidėja įvairių gedimų tikimybė.

Kompresorius – kondicionieriaus širdis. Kompresoriaus paskirtis – suslėgti šaldiklį ir priversti į cirkuliuoti kondicionieriaus sistemoje. Į vieną, įsiurbimo, angą patenka žemo slėgio garai iš garintuvo, iš kitos angos aukšto slėgio garai patenka į kondenserį. Kadangi kompresorius gali suslėgti tiktai dujas, skystas šaldiklis, patekęs į kompresorių, gali jį sugadinti. Tai vadinama hidrauliniu smūgiu. Kompresorius montuojamas automobilio variklio skyriuje, sukimą gauna nuo alkūninio veleno, panašiai kaip generatorius ar vairo stiprintuvas. Kompresorius turi elektromagnetinę sankabą, kuri  įjungia arba išjungia kompresorių pagal vairuotojo arba valdymo sistemos komandas. Vienose sistemose, vairuotojui įjungus kondicionierių, kompresorius veikia pastoviai, kitose – periodiškai atsijungdamas.

Šiuo metu sutinkami trijų tipų kompresoriai: stūmokliniai, išcentriniai su mentelėmis, spiraliniai.

Stūmokliniai kompresoriai būna nuo vieno, dviejų iki dešimties cilindrų. Slėgį šio tipo kompresoriuose sukuria judantys stūmokliai. Šaldiklio srautą reikiama kryptimi nukreipia vožtuvai. Stūmokliniai kompresoriai gali būti kintamo darbinio tūrio. Tokiuose kompresoriuose stūmoklio eiga keičiasi, priklausomai nuo sistemos poreikio. Varikliui dirbant tuščia eiga arba esant aukštai temperatūrai stūmoklio eiga didesnė, negu varikliui dirbant dideliais sūkiais arba esant žemai aplinkos temperatūrai.

Išcentrinis kompresorius susideda iš rotoriaus, keleto mentelių ir korpuso. Kai rotorius sukasi, mentelės priglunda prie korpuso, suformuodamos tiek kamerų, kiek yra mentelių. Sukantis rotoriui kameros „juda“ nuo įsiurbimo angos link išmetimo angos. Judant kameroms, jų tūris mažėja, atitinkamai dujos suslegiamos.

Kondenseris sudarytas iš plonų vamzdelių, tarp kurių yra plokštelės, padidinančios paviršiaus plotą. Tokia konstrukcija leidžia sutalpinti didžiausią plotą mažiausiame tūryje. Kondenseris montuojamas automobilio priekyje, prieš variklio aušinimo radiatorių, kad gautų šalto oro srautą automobiliui važiuojant arba veikiant ventiliatoriui. Geresniam kondenserio aušinimui gali būti sumontuotas papildomas elektrinis ventiliatorius. Kondenseris yra gaminamas iš aliuminio, kartais iš varinių vamzdelių. Kondenseris yra labiausiai pažeidžiama kondicionieriaus dalis. Įvykus avarijai, kai pažeidžiamas automobilio priekis, dažniausiai nukenčia ir kondenseris. Be to kondenseris labai nukenčia ir nuo aplinkos, ypač žiemą. Skirtingai negu variklio aušinimo radiatorius, kondenseris žiemą nėra intensyviai eksploatuojamas. Ant kondenserio patekusios druskos ir drėgmė ardo aliuminio paviršių. Korozija ypač apima plotus, kurie yra uždengti ir nėra natūralios ventiliacijos. Pasitaiko atvejų, kai kondenserį korozija įveikia per kelis metus. Dėl to patartina ir žiemą kartais įjungti kondicionierių, kad įkaitęs kondenseris išdžiūtų. Taip pat reikėtų jį periodiškai nuplauti.

Į kondenserį patenka aukšto slėgio karšti šaldiklio garai tiesiai iš kompresoriaus. Karštas šaldiklis, patekęs į kondenserio įėjimą viršuję, tekėdamas kondenserio vamzdukais atiduoda šilumą aplinkai. Garai atšąla, kol pasiekiamas kondensacijos taškas. Šaldiklis virsta skysčiu. Didžiausias šilumos kiekis atiduodamas būtent vykstant kondensacijai. Esant vidutiniam kondicionieriaus apkrovimui, dviejuose trečdaliuose kondenserio yra karšti šaldiklio garai, viename trečdalyje – šiltas skystis. Šiltas šaldiklis teka link garintuvo.

Atsisakyti šaldiklio R12 privertė vis didėjanti „ozono skylė“.

Ozonas atmosferoje yra susikoncentravęs 10-50 km aukštyje, taip vadinamoje ozonosferoje. Didžiausia ozono koncentracija yra 20-25 km aukštyje. Šis ozono sluoksnis apsaugo žemės gyvūnus ir organizmus nuo kenksmingo saulės ultravioletinio spinduliavimo. 1974 metais amerikiečių mokslininkai atrado, kad chloro oksido ir chloro molekulės yra stiprūs katalizatoriai, ardantys ozono molekules. Ozono sluoksnį gali pasiekti tiktai chemiškai stabilios medžiagos, netirpstančios vandenyje, atsparios saulės radiacijai ir cheminėms reakcijoms. Tokios yra CFC medžiagos. Iki stratosferos molekulės keliauja 1-2 metus. Ten, veikiamos saulės radiacijos, jos skyla, sudarydamos taip pat chloro ir chloro oksido molekules, kurios savo ruožtu reaguoja su ozono molekulėmis. Viena chloro molekulė suardo 10 000 – 100 000 ozono molekulių.

Šaldikliai, patekę į atmosferą, sustiprina taip vadinamą „šiltnamio efektą“. Be to šaldikliai yra žymiai kenksmingesni negu anglies dioksidas, atsirandantis iš žmogaus veiklos, degant įvairiems produktams. 1 kg R134a šaldiklio patekusio į atmosferą  veikia taip pat kaip 1300 kg CO2.

Ozono skylė, šiltnamio efektas, rūgštiniai lietūs, vandens užterštumas privertė priimti 1987m. Monrealio protokolą, kuriame numatytas medžiagų, veikiančių ozono sluoksnį (tame tarpe ir šaldiklio R12), gamybos ir vartojimo ribojimas bei nutraukimas.

Plėtimosi vamzdukas montuojamas prieš garintuvą, vamzdelio viduje. Jo paskirtis – sumažinti šaldiklio slėgį. Iki plėtimosi vamzduko šaldiklis yra skystas, aukšto slėgio, po plėtimosi vamzduko  – skystas (skysčio lašeliai), žemo slėgio. Plėtimosi vamzdukas nereguliuoja šaldiklio srauto. Kai šaldiklio srautas tampa per didelis, temperatūra garintuvo išėjime sumažėja, atitinkamai sumažėja ir slėgis. Esant tam tikram slėgiui, suveikia slėgio jungiklis, atjungiantis kompresorių. Sustojus šaldiklio srautui, temperatūra, taigi ir slėgis garintuve kyla ir, pasiekęs tam tikrą vertę, kompresorius vėl įsijungia.

Plėtimosi vožtuvas montuojamas prieš garintuvą. Jo paskirtis – sumažinti slėgį ir reguliuoti šaldiklio srautą į garintuvą. Iki plėtimosi vožtuvo šaldiklis yra skystas, aukšto slėgio, po plėtimosi vožtuvo – skystas (skysčio lašeliai), žemo slėgio. Plėtimosi vožtuvo kapiliaras liečiasi prie žemo slėgio vamzduko, išeinančio iš garintuvo. Kai žemo slėgio vamzduko temperatūra nukrenta, vožtuvas sumažina šaldiklio srautą į garintuvą. Sumažėjus garuojančio šaldiklio kiekiui, garintuvo išėjimo vamzduko temperatūra šiek tiek pakyla. Tuomet vožtuvas padidina šaldiklio srautą.

Resiveris montuojamas tarp kondenserio ir plėtimosi vožtuvo. Jis atlieka kelias funkcijas: filtruoja šaldiklį nuo mechaninių priemaišų, pašalina iš jo drėgmę, saugo šaldiklio perteklių bei pašalina iš šaldiklio garų burbuliukus, tiekdamas jį į plėtimosi vožtuvą. Resiveris – tai uždaras metalinis cilindras su dviem – įėjimo ir išėjimo – angom. Jame suformuoti kanalai šaldikliui tekėti, yra filtruojantis elementas bei drėgmę sugerianti medžiaga.

Automobilių kondicionieriuose naudojamos kelių tipų darbinės medžiagos – šaldikliai. Iki 1992-1994 metų pagamintuose automobiliuose naudotas R12 šaldiklis, vėliau – R134a. Nuo 2011 metų kai kurie gamintojai palaipsniui pereina prie r1234yf

 

Šaldiklis R12

 

Šaldiklis R12 – diflorodichlorometanas, priskiriamas CFC šaldiklių grupei. Automobiliuose ir stacionariose šaldymo bei kondicionavimo sistemose labai plačiai naudotas iki 1992-1994.

Tai yra bespalvės dujos su labai silpnu kvapu, 4,18 kartų sunkesnės už orą. Kadangi šaldyklyje R12 yra chloro, jis stipriai ardo ozono sluoksnį. Šaldiklis R12 yra nedegus, tačiau aukštesnėje negu 300ºC temperatūroje skyla į sudedamąsias dalis, dalis kurių gali būti nuodingos.

 

Šaldiklis R134a

 

Šaldiklis R134a – tetrafluoroetanas – dujos, priskiriamas HFC junginių grupei, mažiau ardančių ozono sluoksnį. Automobiliuose naudojamas nuo 1992-1994. R134a yra apie 3,5 karto sunkesnis už orą, nedegus. Tačiau veikiant aukštai temperatūrai ir liepsnai, šaldiklio molekulės gali skilti, sudarydamos  nuodingus komponentus.

R134a efektyvumas yra mažesnis negu šaldiklio R12, todėl kondicionieriai su R134a turi naudoti šiek tiek efektyvesnius kondenserius, galingesnius kompresorius, kad pasiekti toki pat šaldymą.

 

Šaldiklis R1234yf

 

Šaldiklis R1234yf – tetrafluoropropenas – sukurtas pakeisti R134a siekiant kuo mažesnio poveikio globaliniam atšilimui (šiltnamio efektui). Pagal savo fizikines savybes jis yra artimas R134a.

R1234yf kontraversiškai vertinamas dėl savo degumo. Nors jis yra šiek tiek degus, tačiau įvairiais tyrimais nustatyta, kad sąlygomis, kokios gali susidaryti automobiliuose, R1234yf užsidegti neturėtų. Nuspręsta, kad pradedant 2011 metais visi automobilių gamintojai palaipsniui pereis prie šio šaldiklio. Tačiau 2012 metais automobilių gamintojas Mercedes-Benz atliko savo testus ir nustatė, kad R1234yf sumaišytas su kompresorine alyva, naudojama kondicionieriuje, sąlytyje su karštu varikliu užsiliepsnojo dviem atvejais iš trijų. Remdamasis šiais tyrimais, Mercedes-Benz sustabdė perėjimo prie R1234yf programą ir atšaukė automobilius jau išleistus su R1234yf.

Tolimesnės R1234yf perspektyvos neaiškios. Tokie trūkumai, kaip labai aukšta kaina, neaiški padėtis dėl degumo, taip pat galimai šio šaldiklio patentų turėtojų noras dirbtinai „prastumti“ jį į rinką daro jį nelabai patraukliu. Specialistai prognozuoja, kad dalis automobilių gamintojų, kaip ir Mercedes-Benz, nepereis prie R1234yf. Prognozuojama, kad senesnių automobilių aptarnavimo rinkoje vietoje R1234yf bus naudojamas R134a, kadangi jis yra žymiai pigesnis.

 

Šaldiklis CO2

CO2  (anglies dvideginis) – netoksiškos, aplinkai nekenksmingos dujos. Tikėtina, šios dujos bus naudojamos ateities kondicionieriuose, nepaisant savo trūkumų dėl didelio darbinio slėgio.